Darbe matomas žmogaus veidas, kuris yra visiškai uždengtas įvairių tekstų ištraukomis (spaudos cenzūros simbolika), veidą „slepia“ medžiai (miškas tapo ne tik kontrabandininkų ar nusikaltėlių, bet ir knygnešių prieglobstis). Tokiu būdu yra pavaizduotas keliaujantis ir miške besislepiantis knygnešys.

Aš pasirinkau Spaudos draudimo metus (1864 – 1904 m.), kai Rusijos imperijos valdžia bandė nutautinti lietuvius. M. Muravjovas po 1863-64 m. metų sukilimo pradėjo “Rusų pradų atkūrimo programą” ir įvedė lotyniško raidyno draudimą. Buvo bandyta atskirti paprastus gyventojus nuo inteligentijos, riboti lietuvių kalbos vartojimą, spaudos leidimą ir taip pat buvo uždrausta mokyti vaikus gimtąja kalba. Siekdami išlaikyti tautinį identitetą, kalbą, istoriją, papročius ir tikėjimą lietuviai ėmėsi įvairių pasipriešinimo būdų. Vienas jų – knygnešių veikla.

Šis laikotarpis – pilnas drąsos. Bet koks pasipriešinimas ir prisidėjimas prie knygų gabenimo buvo baudžiamas itin griežtai (už degtinės kontrabandą buvo galima gauti spyrį į užpakalį, o už knygas – ilgus metus kalėjime). Vyrai ir moterys kasdien rizikuodavo savo ir savo šeimos laisve gabendami nelegalią spaudą iš Mažosios Lietuvos, slėpdami leidinius savo namuose, perduodami juos kitiems, skaitydami ir mokydami vaikus. Kiekviena medžio drėvė, duobė po grindimis ar tuščiaviduris rąstas sienoje tapo potencialia knygos slėptuve. Kiekvienas bent kiek “slebizavojantis” (skaitantis) – mokytojas tiems, kas nepažino lietuviškos raidės.

Spaudos draudimo metai sutelkė žmones, dar kartą įrodė, kad mūsų tauta tvirta, vieninga, nepalaužiama. Mes ryžtingi, kai reikia. Mes atsidavę. Mes…

 Mes išsaugojome savo kalbą, vertybes, papročius, religiją.

Mes turime vertinti tai, kad esame laisvi, nes kiti mums tai padovanojo kovodami ir nepasiduodami.