Skirtingi keliai: absoliutizmas ir konstitucinė monarchija
Išsiaiškinti, kuo skyrėsi absoliutizmas ir konstitucinė monarchija bei kokios istorinės aplinkybės lėmė skirtingų valdymo formų susiformavimą Europoje.
- Apibūdinsite absoliutizmo ir konstitucinės monarchijos bruožus, nurodydami ne mažiau kaip po 3 kiekvienos valdymo formos požymius.
- Išanalizuosite Prancūzijos ir Anglijos istorinius pavyzdžius, paaiškindami bent 2 priežastis, nulėmusias skirtingą šių valstybių politinę raidą XVII a.
- Palyginsite absoliutizmą ir konstitucinę monarchiją, suformuluodami ne mažiau kaip 2 skirtumus tarp šių valdymo sistemų.
- Pažiūrėkite vaizdo įrašą ir atsakykite į klausimus.
- Kodėl Prancūzijoje sustiprėjo karaliaus valdžia, o Anglijoje – parlamento įtaka? (Įvardykite bent po vieną priežastį kiekvienai valstybei.)
- Kokie yra svarbiausi absoliutizmo ir konstitucinės monarchijos skirtumai? (Nurodykite bent 3 skirtumus.)
- Kokį vaidmenį valstybės valdyme atliko monarchas ir parlamentas Prancūzijoje bei Anglijoje?
2. Išanalizuokite schemas.
3. Išanalizuokite asmenybių vaidmenį. Paaiškinkite, kaip jų veikla arba idėjos prisidėjo prie absoliutizmo ar konstitucinės monarchijos įsitvirtinimo.
Istorijos eigą dažnai keičia ne tik įvykiai, bet ir žmonės – valdovai, priimantys sprendimus, bei mąstytojai, siūlantys naujas idėjas. XVII amžiuje vieni gynė stiprią monarcho valdžią, kiti siekė ją riboti. Išanalizuokite asmenybių veiklą ir idėjas bei paaiškinkite, kaip jos prisidėjo prie absoliutizmo ir konstitucinės monarchijos formavimosi Europoje.
Liudvikas XIV (1638–1715) buvo Prancūzijos karalius, valdęs daugiau nei 70 metų ir tapęs ryškiausiu absoliutizmo valdovo pavyzdžiu Europoje. Jo valdymas prasidėjo po neramumų laikotarpio, kai dalis bajorų ir didikų bandė riboti karaliaus valdžią. Siekdamas to išvengti, Liudvikas XIV stiprino monarcho galią ir stengėsi visus svarbiausius sprendimus priimti pats. Jis pats skyrė ministrus, kontroliavo mokesčius, kariuomenę ir užsienio politiką. Karalius susilpnino didikų politinę įtaką – daugelį jų pakvietė gyventi į prabangius Versalio rūmus, kur jie buvo priklausomi nuo valdovo malonės. Generaliniai luomai, kurie galėjo atstovauti visuomenės interesams, beveik nebuvo šaukiami. Liudvikui XIV priskiriamas posakis „Valstybė – tai aš“, kuris atspindi absoliutizmo esmę – valdžia sutelkta vieno žmogaus rankose.
Vilhelmas Oranietis (1650–1702) buvo Nyderlandų valdovas, kuris 1688 m. buvo pakviestas atvykti į Angliją ir perimti valdžią. Tuo metu Anglijoje karaliavo Jokūbas II, kurio politika kėlė nepasitenkinimą, nes jis siekė sustiprinti monarcho galią ir rėmė katalikus protestantiškoje šalyje. Bijodami naujo konflikto, Anglijos parlamento atstovai pakvietė protestantą Vilhelmą Oranietį tapti valdovu. Šis įvykis vadinamas revoliucija, nes valdžia buvo pakeista beveik be kraujo praliejimo. 1689 m. Vilhelmas sutiko valdyti pagal Teisių bilį, kuris ribojo monarcho galias ir stiprino parlamento vaidmenį. Nuo tada karalius nebegalėjo savavališkai rinkti mokesčių ar valdyti be parlamento pritarimo. Vilhelmo III valdymas tapo svarbiu žingsniu Anglijai tampant konstitucine monarchija.
Tomas Hobsas (1588–1679) buvo anglų filosofas, gyvenęs neramiu laikotarpiu, kai Anglijoje vyko konfliktai tarp karaliaus ir parlamento bei pilietinis karas. Stebėdamas visuomenės chaosą, Hobsas priėjo prie išvados, kad žmonės iš prigimties linkę konkuruoti ir konfliktuoti. Savo garsiausiame veikale „Leviatanas“ (1651 m.) jis teigė, kad be stiprios valdžios visuomenėje įsivyrautų netvarka ir „visų karas prieš visus“. Todėl, Hobso nuomone, žmonės turėtų perduoti dalį savo laisvių valdovui mainais į saugumą ir tvarką. Filosofas manė, kad valdovas turi turėti stiprią ir beveik neribotą valdžią, nes tik taip galima užtikrinti taiką valstybėje. Nors Hobsas tiesiogiai nekūrė Prancūzijos absoliutizmo, jo idėjos tapo svarbiu teoriniu pagrindu monarchams, siekusiems stiprinti savo valdžią.
Džonas Lokas (1632–1704) buvo anglų filosofas, kurio idėjos turėjo didelę įtaką konstitucinės monarchijos ir demokratijos raidai. Skirtingai nei Tomas Hobsas, Lokas manė, kad valdovas negali turėti neribotos galios. Jis teigė, kad visi žmonės turi prigimtines teises – teisę į gyvybę, laisvę ir nuosavybę. Pasak Loko, valdžia egzistuoja tik todėl, kad žmonės jai pritaria, todėl valdovas turi veikti visuomenės labui. Jei valdžia pažeidžia žmonių teises ar pradeda valdyti savavališkai, visuomenė turi teisę ją pakeisti. Šios idėjos sustiprino Anglijos parlamento vaidmenį po Šlovingosios revoliucijos ir tapo svarbiu konstitucinės monarchijos pagrindu. Vėliau Loko mintys paveikė ir kitų šalių demokratines idėjas bei žmogaus teisių sampratą.
- Paaiškinkite, kokiais būdais Liudvikas XIV stiprino absoliučią monarcho valdžią. Pateikite bent 3 pavyzdžius.
- Kodėl Vilhelmo Oraniečio atėjimas į valdžią laikomas svarbiu lūžiu Anglijos istorijoje?
- Paaiškinkite, kodėl Tomo Hobso idėjos buvo palankios absoliutizmo stiprėjimui Europoje.
- Paaiškinkite, kuo Džono Loko požiūris į valdžią skyrėsi nuo Tomo Hobso idėjų. Pateikite bent 2 skirtumus.
4. Įsivertinimas/Reflekcija
Įvertinkite teiginį: XVII a. Anglijos pasirinktas konstitucinės monarchijos kelias sudarė daugiau galimybių visuomenei dalyvauti valstybės valdyme nei absoliutizmas Prancūzijoje. Savo atsakymą pagrįskite istorijos faktais.