XVIII-XX a. pr.
Napoleonas ir Vilnius
Darbe vaizdavau Napoleono kariuomenę keliaujančią pro Vilnių 1812 m.
Napoleono kepurė simbolizuoja Napoleono didybę ir pasididžiavimą. Norėta parodyti, kaip atrodė Napoleonas ir jo kariuomenė žygio į Maskvą metu.
Šiuo laikotarpiu Lietuvos žmonės tikėjosi, kad Napoleonas panaikins baudžiavą, atkurs Lietuvos valstybę, kaip jis padarė Lenkijoje. Deja, šios viltys neišsipildė. Napoleonui pralaimejus istoriniai šaltiniai liudija kaip pastarasis su savo kariuomenės likučiais keliavo per Vilnių. Siaučiant žiemai kariuomenė plėšė vietinius gyventojus, ieškojo maisto atsargų, pastogės. Nemaža dalis Napoleono karių paskutinį prieglobstį rado Vilniuje.
2002 m. Vilniuje buvo rasta masinė Napoleono karių kapavietė su 3269 žmonių kūnais. Manoma, kad Vilniuje galėjo mirti apie 20 tūkstančių Prancūzijos karių.
Austėja Kriaunevičiūtė 8 kl.
Baudžiava
Baudžiava Europoje išsivystė ankstyvaisiais viduramžiais. Vidurio ir Vakarų Europoje valstiečių priklausomybė nuo senjorų buvo paveldima, daugiausiai baudžiauninkų buvo Prancūzijoje, tuo tarpu Skandinavijoje (Švedijoje, Norvegijoje) jų nebuvo visai. Lietuvoje baudžiavos užuomazgų ėmė rastis greičiausiai jau X-XII a., klostantis ankstyviesiems feodaliniams santykiams.
Kodėl valstiečiai tapdavo nuo pono priklausančiais baudžiauninkais?
- Ieškojo apsaugos. Viduramžiais gyventi mažoje bendruomenėje buvo pavojinga. Neturint daug įtvirtinimų, priešai bet kada galėjo apsilankyti valstiečio namuose. Didesni ponai galėdavo pasiūlyti apsaugą tokioms šeimoms.
- Įsiskolinimai. Valstiečiams neprasigyvenus, užklupus sausroms, badui ar nederlingiems metams dažniausiai vietiniai gyventojai skolinosi reikalingus išteklius iš didesnių feodalų. Jiems neišsimokėjus, valstiečiai prarasdavo savo laisvę ir tapdavo baudžiauninkais.
Oficialiai baudžiavą Lietuvoje įteisino Kazimieras 1447 metais. Baudžiava Lietuvoje oficialiai bus panaikinta tik 1861 m.
Laura Mačiulskytė, Eva Kučiauskaitė, 8 kl.
Sunkus valstiečio gyvenimas
Mes pasirinkome baudžiavą, nes baudžiava buvo viena iš labiausiai paplitusių santvarkų viduramžiuose. Žmonės priklausantys feodalui buvo išnaudojami. XVI a. II pusėje baudžiauninkai sudarė jau daugiau negu pusę Lietuvos valstiečių. Baudžiava buvo feodalo teisė naudotis jam priklausančio valstiečio (baudžiauninko) darbu, turtu ar asmeniu. Valstiečiams buvo negalima keisti šeimininką ir keltis į miestą ar kitą gyvenvietę. Lietuvoje baudžiava atsirado jau X-XII a. klostantis ankstyviesiems feodaliniams santykiams, oficialiai įteisinta 1447 m., o pilnai panaikinta 1807 m. Darbe mes pavaizdavome du dirbančius lažo darbus valstiečius, vyrą ir moterį. Lažas buvo priverstinis baudžiauninko darbas.
Lažą turėjo eiti du žmonės: pagrindinis darbininkas su jaučiais ar arkliais ir antrininkas – moteris. Dirbti reikėjo nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Valstiečių gyvenimas buvo sunkus. Nors ir labai spaudžiami, tačiau valstiečiai negalėjo išsikelti iš savo pono dvaro; neturėjo nė kam pasiskųsti, nes visas jų bylas sprendė pats ponas, kuriam jie priklausė.
Ieva Pašiušytė ir Augustė Avgulytė 8 kl.
1863-1864 m. sukilimas Vilniuje
XVIII a. antrojoje pusėje įvyko Abiejų Tautų Respublikos teritorijos padalijimai, per kuriuos kaimyninės Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperijos pasidalino visą jungtinę Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės valstybės teritoriją.
Lietuvių tauta, nors ir okupuota, tačiau nepasidavė, laisvės idėjos nemirė ir jos degė žmonių širdyse. Lietuviai kartu su lenkais neatsižadėjo savo valstybės idėjos ir to įrodymas – 1863 -1864 m. sukilimas.
Savo darbe vaizduoju stilistiškai įprasmintą 1864 m. sukilimo vieną iš padarinių – Muravjovo represijų politiką.
Carinei Rusijai numalšinus sukilimą Lietuvai teko išgyventi represijų bangą – lietuviškos spaudos draudimą, trėmimus, represijas. Lukiškių aikštėje buvo masiškai kariami sukilėliai. Tai vienas iš skaudžių Lietuvos istorijos įvykių. Įamžinant jį darbe vaizduoju medį, ant kurio šakų pakarti 1864 m. sukilėliai.
Milana Torbejeva 8 kl.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis
Spaudos draudimas Lietuvoje vyko nuo 1864 iki 1904 m., tęsėsi 40 metų. Buvo draudžiama platinti lietuviškus kūrinius. Spauda buvo draudžiama siekiant surusinti lietuvius, plėsti rusų kultūrą, religiją. Darbe vaizduojamas knygnešys, keliaujantis tamsoje, miške. Tuo laikotarpiu knygnešiai į Lietuvą transportuodavo lietuviškai parašytas knygas, laikraščius “Aušra” ir “Varpas”.
Knygnešių veikla buvo pavojinga, sieną dažniausiai pereidavo nelegaliai, juos gaudydavo policija. Gyventojai priešinosi draudimui. Buvo steigiamos slaptos spaudos platinimo draugijos. Buvo mokoma iš įvairios religinės ir pasaulietinės literatūros.
Pagalbiniams asmenims tvirtai supakavus ryšulius – kiekvieną po 32 kg – siuntiniai buvo atvežami į kurią pasienio smuklę ar kitą vietą, iš kurios juos galėdavo pasiimti knygnešiai. Tam, kad knygnešiai galėtų per sieną pernešti daugiau spaudos, pasienyje pasisamdydavo tvirtų vyrų. Perneštą per sieną spaudą tinkamoje vietoje paslėpdavo (tarp malkų, šiene ir net mirusiųjų karstuose).
Žmonėms tai buvo sunkus laikotarpis, kai buvo bandoma atimti gimtąją lietuvių kalbą ir visą tai, kas buvo su ja susiję.
Greta Kaušinytė ir Matilda Navickaitė 8 kl.
Spaudos draudimas
Sumanėme pasirinkti knygnešystės laikotarpį, kai Lietuva buvo užimta Carinės Rusijos. Norėjome parodyti, kaip žmonės gyveno Lietuvai negalint leisti, skaityti ar rašyti lietuvių kalba.
Žmonės gyvenę caro priespaudoje negalėjo mokytis lietuviu kalbos, todėl visas mokymo procesas turėjo vykti slapčia iš namų. Mokyti vaikus pirmiausiai ėmėsi mamos ar kiti raštingi giminaičiai, o vėliau imtos organizuoti slaptosios daraktorių mokyklos.
Knygnešiai iš Mažosios Lietuvos gabeno lietuviškas knygas, tokiu būdu padėdami išlaikyti tautinę savimonę ir puoselėdami patriotinius jausmus.
Arūnas Tučius ir Miglė Bernotaitė 8 kl.